Skip to content Skip to footer

Penkta stotelė – Fabriko akvedukas

1928 m. nepailstantis verslininkas G. Kurecas imasi trečiojo popieriaus fabriko statybos etapo. Darbai pradedami nuo Vokės-Merkio upių jungiamojo kanalo statybų, kad padidėtų Vokės hidrotechninis pajėgumas. Už 5 kilometrų nuo Vokės upės žiočių pastatoma nauja užtvanka (ten, kur šiandien Kadriškių gatvė) ir iškasamas dar vienas 3 km kanalas, kuris ir yra gelžbetoninio 800 m ilgio akveduko pradžia. Tokiu būdu vandens kritimo aukštis padidėja iki 25 metrų, o fabrikas įrengia dar dvi 1000 AG turbinas. Šiuo metu jau nebenaudojamas Grigiškių akvedukas yra įtrauktas į Lietuvos technikos paveldo sąrašą ir Kultūros vertybių registrą, mat yra vienintelis visoje Lietuvoje.

1930 m. Girgiškių fabriką aplankė Lenkijos prezidentas prof. Ignacas Moscickis. Prezidentą ir jo palydą ypač sužavėjo įmonės įrengimai ir akvedukas. Po šio apsilankymo G. Kureco nuopelnai krašto ūkiui buvo įvertinti valstybiniu apdovanojimu, gaminiai apdovanojami medaliais.

Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizavus fabriką, jis ima plėstis ir augti. Modernizuojant fabriką galiausiai nustotas naudoti betoninis akvedukas ir jo arkose vietos gyventojams leista įkurti garažus bei sandėliukus. Grigiškių bandomajame popieriaus kombinate, taip tuo metu oficialiai vadinta įmonė, ima gaminti ne tik kartoną, bet spalvotą popierių aksominiu paviršiumi, cigarečių filtrus, ligniną, teletaipo juostas, medžio plaušo plokštes bei dabar jau žinomiausią įmonės gaminį higieninį tualetinį popierių. Įdomu, kad pradėjus jį gaminti (1960 m.) žmonės nesuprato, kam jo reikia, juk higieninį popierių puikiai atstodavo sukarpyti laikraščiai…

Fabriko vadovybė ima globoti sporto ir meno saviveiklą. Ypač žinomi tuo metu tampa Grigiškių sunkiosios atletikos atstovai, kuriuos tuo metu vadino „štangistais“. Jie ne tik užimdavo prizines vietas respublikinėse varžybose, bet neretai ir atnaujindavo šios sporto šakos rekordus. Įvairios varžybos ir koncertai buvo rengiami naujai pastatytuose Kultūros namuose, kur buvo įkurta biblioteka, šalia – aktyvaus laisvalaikio reikmenų nuomos punktas, kultūros namuose nuolat vykdavo repeticijos, būta stipraus choro, kuris dalyvaudavo meno saviveiklos apžiūrose bei Dainų šventėse, o savaitgaliais vykdavo smagūs šokiai. Dabar Grigiškių Kultūros centras taip pat svarbi miestelėnams vieta, čia nuolat vyksta meno mėgėjų kolektyvų repeticijos, koncertai, suburiantys vietos gyventojus, profesionalų pasirodymai, parodos, edukacijos ir kitos veiklos. Nemažai renginių persikelia ir į miesto centre esančias lauko erdves.

Žmonės kalba, kad pastačius naują fabriko administracinį pastatą, kurį visi ėmė vadinti tiesiog kontora, viena įmonės vadovių panoro, jog ant naujo pastato būtų iškeltas ir naujoviškas didelis laikrodis. Ne koks nors mechaninis, o gražus, modernus elektroninis, ir kad dar rodytų ne tik laiką, bet ir temperatūrą. Daug laiko ir pastangų kainavo rasti ir nupirkti tokį laikrodį, galiausiai jo specialiai važiavo pasiimti iš Maskvos. Tą laikrodį galima buvo matyti beveik iš bet kurios Grigiškių vietos, o gyventojai gali papasakoti ne vieną linksmą istoriją apie tai, kai darbininkai nespėdavo pakeisti žiemos laiko į vasaros laiką.

Adresas:
Dalintis:
Grigiškių fabriką lanko Lenkijos prezidentas
Grigiškių mišrus choras, 1697 m.

1928 m. nepailstantis verslininkas G. Kurecas imasi trečiojo popieriaus fabriko statybos etapo. Darbai pradedami nuo Vokės-Merkio upių jungiamojo kanalo statybų, kad padidėtų Vokės hidrotechninis pajėgumas. Už 5 kilometrų nuo Vokės upės žiočių pastatoma nauja užtvanka (ten, kur šiandien Kadriškių gatvė) ir iškasamas dar vienas 3 km kanalas, kuris ir yra gelžbetoninio 800 m ilgio akveduko pradžia. Tokiu būdu vandens kritimo aukštis padidėja iki 25 metrų, o fabrikas įrengia dar dvi 1000 AG turbinas. Šiuo metu jau nebenaudojamas Grigiškių akvedukas yra įtrauktas į Lietuvos technikos paveldo sąrašą ir Kultūros vertybių registrą, mat yra vienintelis visoje Lietuvoje.

1930 m. Girgiškių fabriką aplankė Lenkijos prezidentas prof. Ignacas Moscickis. Prezidentą ir jo palydą ypač sužavėjo įmonės įrengimai ir akvedukas. Po šio apsilankymo G. Kureco nuopelnai krašto ūkiui buvo įvertinti valstybiniu apdovanojimu, gaminiai apdovanojami medaliais.

Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizavus fabriką, jis ima plėstis ir augti. Modernizuojant fabriką galiausiai nustotas naudoti betoninis akvedukas ir jo arkose vietos gyventojams leista įkurti garažus bei sandėliukus. Grigiškių bandomajame popieriaus kombinate, taip tuo metu oficialiai vadinta įmonė, ima gaminti ne tik kartoną, bet spalvotą popierių aksominiu paviršiumi, cigarečių filtrus, ligniną, teletaipo juostas, medžio plaušo plokštes bei dabar jau žinomiausią įmonės gaminį higieninį tualetinį popierių. Įdomu, kad pradėjus jį gaminti (1960 m.) žmonės nesuprato, kam jo reikia, juk higieninį popierių puikiai atstodavo sukarpyti laikraščiai…

Fabriko vadovybė ima globoti sporto ir meno saviveiklą. Ypač žinomi tuo metu tampa Grigiškių sunkiosios atletikos atstovai, kuriuos tuo metu vadino „štangistais“. Jie ne tik užimdavo prizines vietas respublikinėse varžybose, bet neretai ir atnaujindavo šios sporto šakos rekordus. Įvairios varžybos ir koncertai buvo rengiami naujai pastatytuose Kultūros namuose, kur buvo įkurta biblioteka, šalia – aktyvaus laisvalaikio reikmenų nuomos punktas, kultūros namuose nuolat vykdavo repeticijos, būta stipraus choro, kuris dalyvaudavo meno saviveiklos apžiūrose bei Dainų šventėse, o savaitgaliais vykdavo smagūs šokiai. Dabar Grigiškių Kultūros centras taip pat svarbi miestelėnams vieta, čia nuolat vyksta meno mėgėjų kolektyvų repeticijos, koncertai, suburiantys vietos gyventojus, profesionalų pasirodymai, parodos, edukacijos ir kitos veiklos. Nemažai renginių persikelia ir į miesto centre esančias lauko erdves.

Žmonės kalba, kad pastačius naują fabriko administracinį pastatą, kurį visi ėmė vadinti tiesiog kontora, viena įmonės vadovių panoro, jog ant naujo pastato būtų iškeltas ir naujoviškas didelis laikrodis. Ne koks nors mechaninis, o gražus, modernus elektroninis, ir kad dar rodytų ne tik laiką, bet ir temperatūrą. Daug laiko ir pastangų kainavo rasti ir nupirkti tokį laikrodį, galiausiai jo specialiai važiavo pasiimti iš Maskvos. Tą laikrodį galima buvo matyti beveik iš bet kurios Grigiškių vietos, o gyventojai gali papasakoti ne vieną linksmą istoriją apie tai, kai darbininkai nespėdavo pakeisti žiemos laiko į vasaros laiką.

PAMATYK

Nuotraukų galerija

Patiko? Keliauk toliau!

Patiko? Keliauk toliau!

━━━━━━━━━━━━━━
Ankstesnė stotelė
← 4 STOTELĖ