Kaip jau minėta, Grigiškių miestelio pradžia siejama su popieriaus fabriko įkūrimu. Renkant vietovę, didelę įtaką turėjo ne tik šalia buvusi srauni Vokės upė, kurios galia galėjo sukti turbinas, ir švaraus vandens naudojimas popieriaus gamyboje, bet ir tai, jog pro šalį ėjo geras ir platus kelias – reikalingas produkcijai gabenti, netoliese esanti Lentvario geležinkelio stotis bei Neries upė, kuria galima buvo gana greitai ir nebrangiai atsiplukdyti gamyboje naudojamą žaliavą.
Grigas Kurecas iš Kunigiškių kaimo gyventojų ir valstybės išpirkęs žemę bei dalį miško čia įkūrė ne tik gamybos pastatus, bet ir savo namus bei bendrabučius darbininkams. Būtent šią vietą su fabriko pastatais ir verslininkui priklausiusiais namais imta vadinti Grigiškėmis (nuo asmenvardžio Grzegorz – Григорий – Grigorijus – Grigalius – Grigas). Manoma, kad tie pirmieji pastatai buvo šioje vietoje tarp Vokės upės ir mažojo kanalo. Beje, senieji lenkakalbiai grigiškiečiai dar mėgsta miestelį vadinti Gžegoževu, mat lenkiškuose dokumentuose Grigas Kurecas vadinamas Grzegorzu.
Be gamyklinių ir gyvenamųjų pastatų, darbininkų bendrabučių, daržų ir sodų, šioje teritorijoje buvo įsikūrusios ir arklidės bei garažas, o taip pat fabriko administracinis pastatas bei kultūros namai, kuriuose buvo įkurta keturmetė mokykla bei meninės saviraiškos būrelis. Reikia paminėti, kad G. Kureco sūnus Vladimiras buvo didelis motorinio sporto aistruolis. Nepaisant to, kad buvo labai apkūnus, užsakė pagaminti jo gabaritus atitinkantį lenktyninį automobilį ir netgi lėktuvą. O nuo šalia esančio Didžiulio kalno organizuodavo pasiskraidymą draugams planeristams.
Grigiškių kartono fabrikas pradėjo veikti 1925 metais. Dėl didelės kartono paklausos jau 1926 m. buvo pradėtos naujo baltojo kartono fabriko statybos. Mažiau nei po dvejų metų, dalyvaujant Vilniaus vyskupui K. M. Michalkevičiui, antrasis Grigiškių popieriaus fabrikas buvo iškilmingai atidarytas.
Verslininko dėka buvo įkurta apie tūkstantis darbo vietų aplinkinių kaimų gyventojams ar iš Vilniaus atvažiuojantiems bedarbiams, kurie gyveno gana neturtingai. Be to, G. Kurecas iš tiesų buvo labai talentingas inžinierius, sugebėdavęs ,,iš akies“ pakoreguoti geodezininkų su prietaisais darytus matavimus ir skaičiavimus.
1940 metais fabrikas buvo nacionalizuotas sovietų, o G. Kurecas pasitraukė į Vokietiją, mat jo žmona Karolina Jung buvo kilusi iš ten. 1942 metais Berlyne verslininkas mirė. Grigas Kurecas yra pripažintas vienu turtingiausiu XX amžiaus Lenkijos verslininku (užima 72 vietą) ir didžiausio tarpukario Lenkijos popieriaus fabriko įkūrėju.
Antrojo Pasaulinio karo metais fabrikas perimtas vokiečių, o gamyba pertvarkyta karo reikmėms, pvz., buvo gaminami tvarsčiai. 1944 m. liepos 12 d. atsitraukdama vokiečių kariuomenė fabriką subombardavo, sugadino įrengimus, sudegino vandens malūną, stovėjusį ant Vokės kranto.
Beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos įmonė vėl atnaujino savo veiklą. Sunkiais pokario metais Grigiškių hidroįrenginiai, pastačius elektros generatorius, energiją aprūpindavo net ir kai kuriuos Vilniaus rajonus. Imta statyti naujus pastatus – fabriko administracija (dabartinis seniūnijos ir pašto pastatas), gaisrinė stotis, Kultūros namai ir naujoji fabriko darbininkų gyvenvietė kitoje kelio pusėje.
Beje, už Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių Tarybinių karių kapinių esantis nedidelis žalias namukas, buvo padalintas į tris dalis ir vienoje iš jų kukliai gyveno Grigiškių popieriaus fabriko direktorius, vadovavęs įmonei kelis dešimtmečius.
Žmonės kalba, kad anuomet šokiai iš Kultūros namų neretai persikeldavo į lauką. Ypač šiltais vasaros savaitgaliais. Tuo metu tarp greitkelio ir „klubo“ buvo įrengta krepšinio aikštelė medinėmis grindimis, į kurią ir persikeldavo diskoteka bei gyvą muziką joje groję muzikantai. Šokiai anuomet buvo tokie trankūs ir linksmi, kad net greitkeliu važiuodavę keleiviai (žinoma, tvorelės, atskiriančios kelią dar nebuvo) sustodavę ir prisijungdavę prie besilinksminančių grigiškiečių.
Kaip jau minėta, Grigiškių miestelio pradžia siejama su popieriaus fabriko įkūrimu. Renkant vietovę, didelę įtaką turėjo ne tik šalia buvusi srauni Vokės upė, kurios galia galėjo sukti turbinas, ir švaraus vandens naudojimas popieriaus gamyboje, bet ir tai, jog pro šalį ėjo geras ir platus kelias – reikalingas produkcijai gabenti, netoliese esanti Lentvario geležinkelio stotis bei Neries upė, kuria galima buvo gana greitai ir nebrangiai atsiplukdyti gamyboje naudojamą žaliavą.
Grigas Kurecas iš Kunigiškių kaimo gyventojų ir valstybės išpirkęs žemę bei dalį miško čia įkūrė ne tik gamybos pastatus, bet ir savo namus bei bendrabučius darbininkams. Būtent šią vietą su fabriko pastatais ir verslininkui priklausiusiais namais imta vadinti Grigiškėmis (nuo asmenvardžio Grzegorz – Григорий – Grigorijus – Grigalius – Grigas). Manoma, kad tie pirmieji pastatai buvo šioje vietoje tarp Vokės upės ir mažojo kanalo. Beje, senieji lenkakalbiai grigiškiečiai dar mėgsta miestelį vadinti Gžegoževu, mat lenkiškuose dokumentuose Grigas Kurecas vadinamas Grzegorzu.
Be gamyklinių ir gyvenamųjų pastatų, darbininkų bendrabučių, daržų ir sodų, šioje teritorijoje buvo įsikūrusios ir arklidės bei garažas, o taip pat fabriko administracinis pastatas bei kultūros namai, kuriuose buvo įkurta keturmetė mokykla bei meninės saviraiškos būrelis. Reikia paminėti, kad G. Kureco sūnus Vladimiras buvo didelis motorinio sporto aistruolis. Nepaisant to, kad buvo labai apkūnus, užsakė pagaminti jo gabaritus atitinkantį lenktyninį automobilį ir netgi lėktuvą. O nuo šalia esančio Didžiulio kalno organizuodavo pasiskraidymą draugams planeristams.
Grigiškių kartono fabrikas pradėjo veikti 1925 metais. Dėl didelės kartono paklausos jau 1926 m. buvo pradėtos naujo baltojo kartono fabriko statybos. Mažiau nei po dvejų metų, dalyvaujant Vilniaus vyskupui K. M. Michalkevičiui, antrasis Grigiškių popieriaus fabrikas buvo iškilmingai atidarytas.
Verslininko dėka buvo įkurta apie tūkstantis darbo vietų aplinkinių kaimų gyventojams ar iš Vilniaus atvažiuojantiems bedarbiams, kurie gyveno gana neturtingai. Be to, G. Kurecas iš tiesų buvo labai talentingas inžinierius, sugebėdavęs ,,iš akies“ pakoreguoti geodezininkų su prietaisais darytus matavimus ir skaičiavimus.
1940 metais fabrikas buvo nacionalizuotas sovietų, o G. Kurecas pasitraukė į Vokietiją, mat jo žmona Karolina Jung buvo kilusi iš ten. 1942 metais Berlyne verslininkas mirė. Grigas Kurecas yra pripažintas vienu turtingiausiu XX amžiaus Lenkijos verslininku (užima 72 vietą) ir didžiausio tarpukario Lenkijos popieriaus fabriko įkūrėju.
Antrojo Pasaulinio karo metais fabrikas perimtas vokiečių, o gamyba pertvarkyta karo reikmėms, pvz., buvo gaminami tvarsčiai. 1944 m. liepos 12 d. atsitraukdama vokiečių kariuomenė fabriką subombardavo, sugadino įrengimus, sudegino vandens malūną, stovėjusį ant Vokės kranto.
Beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos įmonė vėl atnaujino savo veiklą. Sunkiais pokario metais Grigiškių hidroįrenginiai, pastačius elektros generatorius, energiją aprūpindavo net ir kai kuriuos Vilniaus rajonus. Imta statyti naujus pastatus – fabriko administracija (dabartinis seniūnijos ir pašto pastatas), gaisrinė stotis, Kultūros namai ir naujoji fabriko darbininkų gyvenvietė kitoje kelio pusėje.
Beje, už Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių Tarybinių karių kapinių esantis nedidelis žalias namukas, buvo padalintas į tris dalis ir vienoje iš jų kukliai gyveno Grigiškių popieriaus fabriko direktorius, vadovavęs įmonei kelis dešimtmečius.
Žmonės kalba, kad anuomet šokiai iš Kultūros namų neretai persikeldavo į lauką. Ypač šiltais vasaros savaitgaliais. Tuo metu tarp greitkelio ir „klubo“ buvo įrengta krepšinio aikštelė medinėmis grindimis, į kurią ir persikeldavo diskoteka bei gyvą muziką joje groję muzikantai. Šokiai anuomet buvo tokie trankūs ir linksmi, kad net greitkeliu važiuodavę keleiviai (žinoma, tvorelės, atskiriančios kelią dar nebuvo) sustodavę ir prisijungdavę prie besilinksminančių grigiškiečių.
Nuotraukų galerija
Patiko? Keliauk toliau!
Patiko? Keliauk toliau!
━━━━━━━━━━━━━━
Ankstesnė stotelė
← 3 STOTELĖ