Vokės upės baseine yra net 2 saugotinos teritorijos – Vokės senslėnio šlaitų geomorfologinis draustinis ir Vokės hidrografinis draustinis, užimantis 141 ha ir besidriekiantis nuo Mūrinės Vokės iki Salų.
Draustinyje yra mažai transformuotos ir vaizdingos Vokės žemupio slėnio atkarpos, kur staigius upės vingius kairiajame krante juosia aukšti, iki 30 m šlaitai, o dešiniajame – plačios apatinių terasų erdvės. Šioje vietoje puikiai matomos šios tapybiškos draustinio vietos.
Pavasarį, tirpstant ledui, Vokė čia tampa itin srauni ir nevaldoma, tad nenuostabu, kad Grigiškes ir Salų kaimą jungiantį medinį tiltelį vos ne kasmet sulaužydavo ledo lytys ar nunešdavo kunkuliuojantis vanduo. 1970 m. pabaigoje medinį tiltelį pakeitė dabar matomas kabantis tiltas, kurį vietos gyventojai dažniausiai vadina „beždžionių“ tiltu.
Šiame slėnyje grigiškiečiai yra įkūrę daržų ir lysvių, juk čia nuo seno gyvena darbštūs ir mylintys žemę žmonės. Po karo iš kaimo vietovių atsikraustę gyventojai, net gyvendami daugiabučiuose sugebėdavo prie jų įsirengti triušių, vištų aptvarėlių ar net kiaulidžių!
Perėjus tiltą jaučiamasi lyg patekus į kitą pasaulį, lyg ir ne Vilniuje. Buvęs Salų kaimas pasitinka svečius pakelės kryžiumi, o toliau – tradicinis gatvinis kaimas, su nedideliais mediniais namukais ir prie jų esančiais darželiais, girgždančiais šulinių velenais, lojančiais šunimis ir kudakuojančiomis vištomis, vasarą dulkančiu keliuku, kuris rudeniop kai kur virsta nepraeinama klampyne… Nors ir čia viskas keičiasi, atsinaujina ir lyg grybai po lietaus auga šiuolaikiniai namai su žalia veja vietoj daržų.
Dabartiniame Grigiškių gimnazijos stadione kitados vykdavo miesto šventės, ypač trankiai ir linksmai buvo švenčiamos Joninės, vasarą nušienautoje pievoje deginosi poilsiautojai, o vandenyje pliuškenosi vaikai. Šioje vietoje buvo rengiamos netgi automobilių lenktynės. Vėliau ralio lenktynės imtos rengti miške, prie Grigiškių fabriko įrengtoje trasoje, kurią ir šiandien gerai žino keturračių ir krosinių motociklų mėgėjai. Beje, tai vienintelė motokroso trasa visame Vilniaus mieste.
Žmonės kalba, kad Salų kaimo pavadinimas kilo nuo anksčiau čia puikiai sūdomos kiaulienos, kurios pirkti atvažiuodavo net iš Trakų ar Vilniaus apylinkių. Juk seniau kaimas, o vietinių ir iki šiol, buvo vadinamas „Salonicomis“. O Vilnijos krašto žmonės „salonina“ vadina sūdytą kiaulieną ar šoninę.
Vokės upės baseine yra net 2 saugotinos teritorijos – Vokės senslėnio šlaitų geomorfologinis draustinis ir Vokės hidrografinis draustinis, užimantis 141 ha ir besidriekiantis nuo Mūrinės Vokės iki Salų.
Draustinyje yra mažai transformuotos ir vaizdingos Vokės žemupio slėnio atkarpos, kur staigius upės vingius kairiajame krante juosia aukšti, iki 30 m šlaitai, o dešiniajame – plačios apatinių terasų erdvės. Šioje vietoje puikiai matomos šios tapybiškos draustinio vietos.
Pavasarį, tirpstant ledui, Vokė čia tampa itin srauni ir nevaldoma, tad nenuostabu, kad Grigiškes ir Salų kaimą jungiantį medinį tiltelį vos ne kasmet sulaužydavo ledo lytys ar nunešdavo kunkuliuojantis vanduo. 1970 m. pabaigoje medinį tiltelį pakeitė dabar matomas kabantis tiltas, kurį vietos gyventojai dažniausiai vadina „beždžionių“ tiltu.
Šiame slėnyje grigiškiečiai yra įkūrę daržų ir lysvių, juk čia nuo seno gyvena darbštūs ir mylintys žemę žmonės. Po karo iš kaimo vietovių atsikraustę gyventojai, net gyvendami daugiabučiuose sugebėdavo prie jų įsirengti triušių, vištų aptvarėlių ar net kiaulidžių!
Perėjus tiltą jaučiamasi lyg patekus į kitą pasaulį, lyg ir ne Vilniuje. Buvęs Salų kaimas pasitinka svečius pakelės kryžiumi, o toliau – tradicinis gatvinis kaimas, su nedideliais mediniais namukais ir prie jų esančiais darželiais, girgždančiais šulinių velenais, lojančiais šunimis ir kudakuojančiomis vištomis, vasarą dulkančiu keliuku, kuris rudeniop kai kur virsta nepraeinama klampyne… Nors ir čia viskas keičiasi, atsinaujina ir lyg grybai po lietaus auga šiuolaikiniai namai su žalia veja vietoj daržų.
Dabartiniame Grigiškių gimnazijos stadione kitados vykdavo miesto šventės, ypač trankiai ir linksmai buvo švenčiamos Joninės, vasarą nušienautoje pievoje deginosi poilsiautojai, o vandenyje pliuškenosi vaikai. Šioje vietoje buvo rengiamos netgi automobilių lenktynės. Vėliau ralio lenktynės imtos rengti miške, prie Grigiškių fabriko įrengtoje trasoje, kurią ir šiandien gerai žino keturračių ir krosinių motociklų mėgėjai. Beje, tai vienintelė motokroso trasa visame Vilniaus mieste.
Žmonės kalba, kad Salų kaimo pavadinimas kilo nuo anksčiau čia puikiai sūdomos kiaulienos, kurios pirkti atvažiuodavo net iš Trakų ar Vilniaus apylinkių. Juk seniau kaimas, o vietinių ir iki šiol, buvo vadinamas „Salonicomis“. O Vilnijos krašto žmonės „salonina“ vadina sūdytą kiaulieną ar šoninę.
Nuotraukų galerija
Patiko? Keliauk toliau!
Patiko? Keliauk toliau!
━━━━━━━━━━━━━━
Ankstesnė stotelė
← 7 STOTELĖ