1970 m. prasidėjo sparti daugiaaukščių namų statyba Kovo 11-osios, Jaunimo, Šviesos gatvėse, pasiglemžusi Afindevičių kaimo laukus ir senus gyvenamuosius namus. Gyventojų skaičius padvigubėjo iki penkių tūkstančių, o 1985 metais miestelyje gyveno daugiau nei 10 tūkstančių žmonių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grigiškiečiai prabilo ir apie maldos namų įkūrimą, mat iki tol artimiausia bažnyčia buvo Lentvaryje.
1992 metais Grigiškių tikinčiųjų bendruomenė atskiriama nuo Lentvario parapijos ir įkuriama Grigiškių Šv. Dvasios parapija. Pirmieji maldos namai buvo įkurti vienoje kultūros namų salėje, o pirmuoju kunigu paskiriamas klebonas Edvardas Minkevičius, kurį grigiškiečiai labai mylėjo ir gerbė.
1994 metais gyventojų ir rėmėjų aukų dėka, pradedama Grigiškių koplyčios ir parapijos namų statyba, kurią, kiek daugiau negu po metų – gruodžio 25 d. – pašventina arkivyskupas metropolitas A. J. Bačkis ir suteikia jai Grigiškių Šventosios Dvasios koplyčios vardą. Šalia koplyčios, kurioje mišios vyksta lietuvių ir lenkų kalba, ima veikti Parapijos namai su biblioteka ir šarvojimo sale. Vienoje pastato dalyje įsikuria vienuolės seserys eucharistietės, kurios ima dėstyti tikybą Grigiškių vaikams ir jaunimui.
1996 metais Grigiškių miestui suteikiamas herbas, kurio iniciatoriais buvo Grigiškių intelektualai. Po svarstymų buvo nutarta, kad labiausiai miesteliui tiks istorinis popieriaus vandenženklis – sidabriniame skyde, mėlyname fone, pavaizduota tauro galva su kryžiumi, kurį apsivijęs žaltys, simbolizuojantis amžinybę, išmintį ir ilgaamžiškumą. Popieriaus gamyboje naudojamas vandenženklis Grigiškių herbe rodo ir pagrindinę vietovės pramonę, kurios dėka ir užaugo gyvenvietė.
Parapijai augant 2020 m. šalia koplyčios pastatyta nauja Šv. Dvasios bažnyčia, kurios statyboms lėšas aukojo ne tik rėmėjai, bet ir patys grigiškiečiai. Netrukus prie bažnyčios atsirado ir varpinė su 3 varpais. Įdomu, jog Grigiškių parapija priklauso Trakų, o ne Vilniaus dekanatui. Taip yra dėl to, jog iki 2000 metų Grigiškės buvo Trakų rajono sudėtyje, ir tik sulig naujuoju tūkstantmečiu buvo įtrauktos į Vilniaus miesto sudėtį, o parapija taip ir liko priklausyti Trakams.
Erdvė aplink bažnyčią tapo naujuoju Grigiškių centru, susitikimų ir švenčių vieta. Miestelis auga ir keičiasi, tvarkoma aplinka, atvyksta naujakurių.
Naujoji Grigiškių šimtmečio proga atsiradusi freska puikiai vaizduoja mūsų miestelį, įsikūrusį tarp dviejų – Vokės ir Neries – upių, miškų ir piliakalnių apsuptyje. Piešinio šone pavaizduotas neužbaigtas piešti užrašas „Grigiškės“, kuris simbolizuoja nuolat besikeičiantį miesto veidą ir plėtrą.
Žmonės kalba, kad „laukiniais devyniasdešimtaisiais“ prie parduotuvės „Pušynas“ rinkosi grėsmingai atrodantys chuliganai, kurie susivėlinusiems praeiviams siūlydavo pirkti plytgalius…
Adresas:
Dalintis:
1970 m. prasidėjo sparti daugiaaukščių namų statyba Kovo 11-osios, Jaunimo, Šviesos gatvėse, pasiglemžusi Afindevičių kaimo laukus ir senus gyvenamuosius namus. Gyventojų skaičius padvigubėjo iki penkių tūkstančių, o 1985 metais miestelyje gyveno daugiau nei 10 tūkstančių žmonių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grigiškiečiai prabilo ir apie maldos namų įkūrimą, mat iki tol artimiausia bažnyčia buvo Lentvaryje.
1992 metais Grigiškių tikinčiųjų bendruomenė atskiriama nuo Lentvario parapijos ir įkuriama Grigiškių Šv. Dvasios parapija. Pirmieji maldos namai buvo įkurti vienoje kultūros namų salėje, o pirmuoju kunigu paskiriamas klebonas Edvardas Minkevičius, kurį grigiškiečiai labai mylėjo ir gerbė.
1994 metais gyventojų ir rėmėjų aukų dėka, pradedama Grigiškių koplyčios ir parapijos namų statyba, kurią, kiek daugiau negu po metų – gruodžio 25 d. – pašventina arkivyskupas metropolitas A. J. Bačkis ir suteikia jai Grigiškių Šventosios Dvasios koplyčios vardą. Šalia koplyčios, kurioje mišios vyksta lietuvių ir lenkų kalba, ima veikti Parapijos namai su biblioteka ir šarvojimo sale. Vienoje pastato dalyje įsikuria vienuolės seserys eucharistietės, kurios ima dėstyti tikybą Grigiškių vaikams ir jaunimui.
1996 metais Grigiškių miestui suteikiamas herbas, kurio iniciatoriais buvo Grigiškių intelektualai. Po svarstymų buvo nutarta, kad labiausiai miesteliui tiks istorinis popieriaus vandenženklis – sidabriniame skyde, mėlyname fone, pavaizduota tauro galva su kryžiumi, kurį apsivijęs žaltys, simbolizuojantis amžinybę, išmintį ir ilgaamžiškumą. Popieriaus gamyboje naudojamas vandenženklis Grigiškių herbe rodo ir pagrindinę vietovės pramonę, kurios dėka ir užaugo gyvenvietė.
Parapijai augant 2020 m. šalia koplyčios pastatyta nauja Šv. Dvasios bažnyčia, kurios statyboms lėšas aukojo ne tik rėmėjai, bet ir patys grigiškiečiai. Netrukus prie bažnyčios atsirado ir varpinė su 3 varpais. Įdomu, jog Grigiškių parapija priklauso Trakų, o ne Vilniaus dekanatui. Taip yra dėl to, jog iki 2000 metų Grigiškės buvo Trakų rajono sudėtyje, ir tik sulig naujuoju tūkstantmečiu buvo įtrauktos į Vilniaus miesto sudėtį, o parapija taip ir liko priklausyti Trakams.
Erdvė aplink bažnyčią tapo naujuoju Grigiškių centru, susitikimų ir švenčių vieta. Miestelis auga ir keičiasi, tvarkoma aplinka, atvyksta naujakurių.
Naujoji Grigiškių šimtmečio proga atsiradusi freska puikiai vaizduoja mūsų miestelį, įsikūrusį tarp dviejų – Vokės ir Neries – upių, miškų ir piliakalnių apsuptyje. Piešinio šone pavaizduotas neužbaigtas piešti užrašas „Grigiškės“, kuris simbolizuoja nuolat besikeičiantį miesto veidą ir plėtrą.
Žmonės kalba, kad „laukiniais devyniasdešimtaisiais“ prie parduotuvės „Pušynas“ rinkosi grėsmingai atrodantys chuliganai, kurie susivėlinusiems praeiviams siūlydavo pirkti plytgalius…
Nuotraukų galerija
Ačiū! Maršrutas baigėsi.
