Skveras Grigiškėse „Totorinė“ – totorių istorijai puoselėti

Lietuva nuo seno buvo tolerantiška daugiatautė valstybė, kurioje taikiai gyveno įvairių tikėjimų žmonės. Manoma, kad pirmieji totoriai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apsigyveno dar XIV a. pradžioje. Sąjungą su totoriais ne kartą buvo sudarę Gediminas, Kęstutis ir Algirdas, kovodami su kryžiuočiais, Lenkija ir Maskva.

Tačiau tikrasis totorių gyvenviečių steigėjas Lietuvoje buvo didysis kunigaikštis Vytautas, norėjęs sukurti stiprią valstybę su patikima sienų apsauga. Valdant Vytautui, Aukso ordoje vyko nepaliaujamos kovos dėl valdžios, o ją perėmus kuriam nors pretendentui, jo priešininkai turėdavo bėgti. Tad Aukso ordos politiniai emigrantai masiškai plūdo į Lietuvos teritoriją, o Vytautas juos ne tik priimdavo, bet ir apdovanodavo žemėmis, patvirtindavo jų bajoriškus titulus ir priimdavo į nuolatinę karinę tarnybą. Už pagalbą ir prieglobstį totoriai atsidėkodavo ištikimybe ir narsa. Klaidingai manoma, kad totoriai į LDK pateko kaip karo belaisviai. Argi tokiu atveju jie būtų gavę žemės ir bajorų titulus iš paties kunigaikščio rankų? Totorių migracijos į LDK teritoriją bangos buvo kelios, paskutinė iš jų datuojama XVI a.

Vytauto laikais daugiausia totorių atsikėlė iš dabartinio Tatarstano teritorijos. Jie buvo apgyvendinami šalia miestų ir pilių, pasienio ruožuose – prie Trakų, Vilniaus, Kauno, Punios, Lydos, Krėvos, Naugarduko, Gardino, išilgai Žemaitijos pasienio, kad galėtų apginti valstybę ir jos valdovą. Pavyzdžiui, šalia Vilniaus yra Nemėžio kaimas, prie kurio buvo kunigaikščio Vytauto vasaros rezidencija, tad nenuostabu, kad čia buvo apgyvendinta ir didelė totorių bendruomenė.

1395 m. pralaimėjęs sukilimą prieš žiaurųjį Timūrą Šlubį, Aukso ordos chanas Tochtamyšas su šeima ir ištikimais kariais paprašė Vytauto globos. Po dvejų metų Vytautas, surinkęs kariuomenę, nuniokojo Volgos apylinkes ir, kaip rašo lenkų istorikas Janas Dlugošas, „daugelį tūkstančių barbarų su žmonomis ir vaikais, gyvulių bandomis nukariavęs išsivedė į Lietuvą. Pusę jų perleido [...] karaliui Vladislovui (t. y. Jogailai). [...] Tie, kurie apsigyveno Lietuvoje, liko Mahometo nepadoraus tikėjimo, [...] iki šių dienų laikosi savo papročių ir saugo savo bedievišką religiją.“ Vis dėlto kai kurie istorikai mano, kad ištisų giminių kėlimasis su visa manta, moterimis ir vaikais galėjo būti savanoriška migracija, o tai, kad atvykusieji liko musulmonais, nurodo, kad jie galėjo būti Tochtamyšo šalininkai. Tą liudijo ir XVI a. gyvenę Trakų totoriai. Po 1398 m. žygio išilgai Dniepro Vytautas atsivedė kelis šimtus Krymo karaimų giminių bei dideles grupes Krymo totorių. Naujuosius atvykėlius kunigaikštis apgyvendino Trakų apylinkėse, daugiausia prie Vokės – tuomet atsirado Keturiasdešimties Totorių, Kolnolarų, Kozaklarų, Kazbiejų gyvenvietės.

1399 m. Vytautui triuškinamai pralaimėjus Vorsklos mūšį, kurio metu kunigaikštis palaikė chano Tochtamyšo pretenzijas į Aukso ordos sostą, į LDK vėl plūstelėjo totoriai emigrantai, ieškoję ramybės ir užuovėjos. 1410 m. vyriausiasis Tochtamyšo sūnus Dželaladinas su savo kariuomene ir kelios kilmingų totorių giminės parėmė Vytautą Žalgirio mūšyje. J. Dlugošas teigia, kad tai buvęs viso labo 300 totorių būrys, o kryžiuočiai mini 30 tūkstančių totorių kariauną. Vis dėlto greičiausia tai buvo kelių tūkstančių totorių kariuomenė. Už pagalbą Žalgirio mūšyje Vytautas totorius „apipylė malonės ženklais, būtent: žemės nuosavybe, prašmatniais rūbais, turtais ir titulais“, pasiūlė karo tarnybą, tad kai kurie iš Dželaladino šalininkų liko Lietuvoje. Totoriai žemvaldžiai, kaip ir krikščionys bajorai, turėjo eiti karo tarnybą ir pristatyti nuo savo valdos atitinkamą skaičių žirgų. Paskutinįjį Vytauto valdymo dešimtmetį Krymo totoriai į Lietuvą plūdo masiškai, mat Aukso ordoje vykusi kova dėl valdžios nualino kraštą, atnešė vien vargą ir badą. Vytauto rūmuose nuolatiniai svečiai buvo mirzos ir sultonai, pretendentai į chano kepurę, iš ordos išvyti chanų giminaičiai, caraičiai įkaitai. Vytauto, kaip chanų globėjo ir totorių gyvenviečių steigėjo, vardas buvo žinomas europinės dalies totoriams, kurie jį gerbė ir mylėjo, vadino Watad, t. y. atrama islamui šiauriniuose kraštuose, bei minėjo jo vardą maldose.

Po Vytauto mirties ordoje ir toliau vyko kovos dėl valdžios, o tų kovų arbitrai buvo LDK kunigaikščiai. Kazimieras Jogailaitis globojo Krymo chanato įkūrėją Hadži Girėjų, bet Aukso ordos valdovai buvo jo sąjungininkai karuose su Maskvos kunigaikštyste, tad atvirai negalėjo palaikyti nei vienos, nei kitos pusės, o į Lietuvą atvykdavo emigrantų ir tremtinių iš abiejų ordų aristokratijos. XV–XVI a. baigėsi Aukso ordos politinis gyvavimas, o jos vietoje susikūrė trys nauji chanatai – Krymo, Kazanės ir Astrachanės. Paskutinės totorių grupės į Lietuvą atvyko XVI a. pradžioje, po Klecko mūšio, kai Maskvos sąjungininkas Krymo chanas pralaimėjo, o daug jo bendražygių kaip karo belaisviai buvo atvaryti į Minsko apylinkes ir Radvilų valdas bei Volynę.

Totoriai belaisviai dažniausia būdavo išsiunčiami į LDK totorių sodybas ir, gavę materialinę paramą iš anksčiau atvykusių tikėjimo brolių, imdavosi verslų ir amatų. Išskyrus 1497–1515 m., kai vyko Lietuvos ir Lenkijos karai su Krymo chanatu, Jogailaičiai rodė pasitikėjimą Lietuvos totoriais, siuntė juos kurjeriais, vertėjais ir pasiuntiniais, saugojo nuo didikų ir valdininkų priespaudos, išlaisvino nuo įvairių prievolių. Valdovai už ištikimą tarnybą totoriams kariams, vertėjams, raštininkams ir dvariškiams dosniai dalijo dvarus Lietuvos centriniuose pavietuose. Kaip rašoma Lietuvos metrikos knygose, Afendejus, Barašo sūnus, kuris buvo Žygimanto Augusto vertėjas santykiuose su Krymo totorių orda, gavo iš valdovo žemių prie Vokės upės, dabartinių Grigiškių teritorijoje, kurios buvo pavadintos naujo savininko vardu – Afindevičiais. Įkūrus šį bajorkaimį (arba, kaip seniau vadindavo, akalyčią), bene pirma kartą mūsų krašto gyvenvietė paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Bėgant amžiams, Afendejaus palikuonys žemes dalijo savo vaikams, tad žemės valdos susmulkėjo, bet didėjo totorių bendruomenė šiuolaikinių Grigiškių teritorijoje.

XVI a. pradžioje Krymo totoriai puldinėjo Slucko, Nesvyžiaus ir Klecko apylinkes. Iškilo pavojus ir Vilniui, todėl Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras įpareigojo vilniečius apjuosti miestą gynybine siena, kuri buvo baigta statyti tik 1522 m. Krymo chanas Mengi Girėjus XVI a. pradžioje, žinodamas, kad dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose gyvena daug totorių, kvietė juos pereiti jo pusėn ir sukilti prieš LDK valdovą. Lietuvos totorių atsakymas chanui išliko iki mūsų dienų: „Nei Dievas, nei Jo pranašas Mahometas neįsako jums plėšikauti ir būti išgamomis. Kovosime su jumis, nes nesate mūsų broliai, o plėšikai. Sėdėkite geriau sau ramiai ties Volga, nes mes, gyvendami ties Vaka (Vokės upė – aut. past.), liesime kraują: už lietuvius, kurie mus laiko broliais, mūsų šventas vietas [...]. Ant kardo prisiekiame, kad mylėsime lietuvius, kurie, paėmę mus į nelaisvę, nepaliko vergais, o atvedę pas save tarė: „Tas smėlis, tas vanduo, tie medžiai yra dabar mūsų bendri“. Mūsų vaikai žino savo teises ir prievoles, o mūsų tautiečiai ties sūriu ežeru žino, kad nesame Lietuvoje svetimšaliai.“

XIX a. viduryje Vladislovas Sirokomlė, kuris buvo ne tik bajoras, bet ir poetas bei publicistas, savo knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, aprašydamas kelionę iš Vilniaus į Kauną, mini ir Totorinės kaimą, buvusį dabartinių Grigiškių teritorijoje: „Vis smėlis ir smėlis, krūmokšniai, pušynas. Iš už miško dešinėje dar matyti mylimas Vilnius ir jo ūkanose skendinčios apylinkės. Pavargo arkliai. Reikia pailsėti. O štai ir Tatarkos karčema – privilegijuota žydų vežikų, vykstančių į Kauną ar iš Kauno, stotelė. Geras šulinys arkliams pagirdyti, išilgai kelio išrikiuotos kelios ėdžios ant sukryžmintų ožių rodo, kokia šios vietos paskirtis. Šeimininkas – patriarchališkai santūrus žilabarzdis žydas – vietinių vežikų gerbiamas asmuo. Gausi čia patogią nakvynę, pasišersi arklius, sužinosi įvairių naujienų, kurias vieni vežikai čia atvežė, o kiti išvežios į kitas šalis. Nežinau, ar nors vienas žydų vežikas ryšis aplenkti Tatarką ir nesustos čia ilgesniam ar trumpesniam laikui nors arklių pagirdyti ar pypkės surūkyti ir persimesti vienu kitu žodžiu su šeimininku. [...] Tatarkos karčemos pavadinimas primena totorius. Esame jiems priklausančiose Vokės apylinkėse.“

Iš aprašymo tampa aišku, kad apylinkėse buvo įsikūrę totoriški kaimai – Afindevičiai ir V. Sirokomlės minima Tatarka (Totorinės kaimas – aut. past.). Tai atsispindi XIX a. žemėlapiuose. Reikia manyti, kad kaimai egzistavo ir anksčiau, deja, nėra išlikusių senesnių ir tikslių šio krašto žemėlapių. Po Antrojo pasaulinio karo Totorinės kaimas dingsta iš šios vietovės žemėlapio, nors senieji grigiškiečiai pamena Jaunimo skersgatvyje stovėjusius medinius namelius, kuriuose gyveno vietos totorių šeimos. Tai mena ir iki šių dienų vaisius brandinantis obelų sodas.

1971 m. Trakų istorijos muziejui vykdant kasinėjimus Afidevičių kaimo plokštiniame kapinyne ir apklausus senuosius gyventojus, buvo nustatyta, kad dabartinės Vilniaus gatvės 59, 67 ir 75 pastatų vietoje XVII–XIX a. būta didelių totorių kapinių – mizaro. Kapinynas visiškai buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais, ten iškasus didžiules tranšėjas silosui raugti, o vėliau imti statyti garažai.

1975 metų kovo 3 d. laikraštyje „Spartuolis“ buvo išspausdintas straipsnis, kuriame minima, jog Kauno Vokės kaime, kuris dabar yra Grigiškių teritorijoje, veikė medinė totorių mečetė. Ją 1812 m. sunaikino į Maskvą žygiuojanti Napoleono kariuomenė.

2025 m. nuolatinių gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyvena apie 2 tūkstančius totorių.

XX a. pabaigos rašytiniai šaltiniai byloja, kad Grigiškėse nuo seno gyvena nemaža totorių bendruomenė. Tai matome iš gatvių pavadinimų, gyventojų pavardžių, totorių šeimų, gyvenančių Vokės pakrantėje. Kalbant apie totorius Grigiškėse, neįmanoma nepaminėti labiausiai nusipelniusio jos nario – Ali Aleksandro Melecho. Vietos gyventojai jį gerbė ir mylėjo, vadino Žmogumi Legenda.

Maestro Ali Aleksandras Melechas gimė 1931 m. sausio 2 d. Afindevičių kaime, totorių šeimoje, kurioje augo penki vaikai. Tėvai Šimonas ir Aiša Melechai vertėsi žemės ūkiu, daržininkyste, augino gyvulius.

Muzikos kibirkštis Ali širdyje sužibo dar vaikystėje. Pirmieji jo instrumentai – lūpinė armonikėlė, akordeonas, gitara – tapo vartais į pasaulį, kuriame garsas reiškė daugiau nei žodžiai. Sulaukęs 18-os jis jau kūrė melodijas ir koncertavo. Muzikos mokslų dar nepabaigęs, grojo taip, lyg skambesys tekėtų tiesiai iš sielos gelmių. 1955 m. jis įstojo į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, pasirinko choro dirigento ir muzikos mokytojo kelią ir mokslus baigė su pagyrimu.

Nuo 1969 m. Ali Melechas dirbo mokytoju ir vadovavo Grigiškių vyrų ir berniukų chorui. Jo vadovaujami ansambliai tapdavo daugelio konkursų laureatais (Dainų šventės, „Dainų dainelės“). 1989 m. Grigiškėse buvo įkurtas ansamblis „Grzegorzanie“, kurio vadovu tapo Ali Melechas. Jis ne tik vadovavo ansambliui, bet ir akomponavo bei kūrė dainas ir melodijas.

Meilė muzikai ir totoriška širdis paskatino Ali Melechą 1997 m., minint totorių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsikūrimo 600 metų jubiliejų, įkurti Lietuvos totorių ansamblį „Alije“. Jo svajonė atgaivinti ir puoselėti Lietuvos totorių etnines bei kultūrines tradicijas virto dešimtmečius skaičiuojančia ansamblio istorija.

Bėgant metams, keitėsi kolektyvo sudėtis ir meninė kryptis, tačiau „Alije“ dainos ir šokiai tapo gyvu tiltu tarp praeities ir dabarties, įkvepiančiu pavyzdžiu, kaip iš širdies kylantis menas gali jungti žmones, liudyti tautos dvasią ir perduoti ją ateities kartoms. Ali Aleksandras Melechas už savo nenuilstamą veiklą yra apdovanotas Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės auksiniu (2010 m.) bei sidabriniu ženklais (2020 m.). 2020 m. gruodį už nuopelnus saugant tradicinę Lietuvos tautų muzikinę kultūrą buvo įtrauktas į Šv. Stanislovo imperatoriaus ir karališkojo ordino kavalierius sąrašus. 2024 m. kovą apdovanotas Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos Aukso kryžiumi už nuopelnus.

Maestro Ali Aleksandras Melechas paliko ne tik muziką – jis paliko gyvą širdies plakimą, kuris Totorinės skvere skambės tol, kol bus žmonių, gebančių klausytis.

Totorinės skvere skambančių Ali Aleksandro Melecho kūrybos melodijų aranžuotes sukūrė kompozitorius Rytas Lingė.