Šalia judraus Vilnius – Kaunas kelio, pušynų, piliakalnių, Neries ir Vokės upių apsuptyje įsikūrusi Grigiškių gyvenvietė. Tai vienintelis Lietuvoje miestas, esantis kito miesto sudėtyje.
Grigiškėmis gyvenvietė imta vadinti 1923-1925 metais, kada baltarusių kilmės pramonininkas ir konstruktorius Grigas Kurecas (Grzegorz Kurec) įkūrė čia popieriaus fabriką „Grzegorzewo“. Šiuo metu Grigiškes sudaro aštuoni popieriaus fabriko apylinkėse buvę kaimai: Kauno Vokė, Kunigiškės, Salos (seniau vadinta Solonicomis), Totorinė (senuose žemėlapiuose įvardinama kaip Tatarka), Afindevičiai, Kadriškės (grigiškiečių dar vadinama Solovji), Misionarka ir Neravai (vietinių vadinami Narovai).
Atskirai reikėtų apibūdinti ir grigiškiečius – tai Vilnijos krašto daugiataučiai vietiniai gyventojai. Čia sutiksime lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, rusų, totorių ir kitų tautų atstovų. Žydų netektis, masinė lenkų ir totorių migracija pokariu irgi pakeitė Grigiškių veidą. Nemaža dalis gyventojų atvyko čia gyventi sovietmečiu iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Pokariu iš atokesnių Lietuvos kaimelių, kurdami šeimas ar ieškodami darbo, atvyko dar viena naujakurių banga. Čia buvo atkelta ir lietuvių tremtinių, kuriems nebuvo leista grįžti į gimtąsias vietas ar apsigyventi sostinėje Vilniuje.
Neries ir Vokės upių šlaitai nuo neatmenamų laikų glaudė pirmuosius Grigiškių apylinkių gyventojus. Neris anuomet buvo tikra maitintoja ir globėja – ja keliavo, prekiavo, ji teikė maisto ir vandens, buvo natūrali apsauga nuo priešų. Kultūros paveldo registre yra įregistruoti net trys Grigiškėse esantys piliakalniai: Neravų, Salų ir Grigiškių.
Šiandien Grigiškėse gyvena apie 11 tūkstančių gyventojų, o miestelis vietos gyventojų skirstomas į nuosavų namų rajoną šiapus Vokės upės ir daugiabučių namų rajoną anapus upės.
Lentvario gatvėje, kur anksčiau ėjo Salų ir Kauno Vokės kaimų riba, esančios kapinės įkurtos XIX a. pabaigoje. Žmonės pasakoja, Kauno Vokėje gyvenusi dvarininkė Geronima Kreicer mirdama dalį savo žemių paliko naujoms kapinėms įrengti ir paprašė ją pirmąją jose ir palaidoti. G. Kreicer kapo paminklas stovi jau 137 metai, deja po truputi nyksta neprižiūrimas.
Šalia judraus Vilnius – Kaunas kelio, pušynų, piliakalnių, Neries ir Vokės upių apsuptyje įsikūrusi Grigiškių gyvenvietė. Tai vienintelis Lietuvoje miestas, esantis kito miesto sudėtyje.
Grigiškėmis gyvenvietė imta vadinti 1923-1925 metais, kada baltarusių kilmės pramonininkas ir konstruktorius Grigas Kurecas (Grzegorz Kurec) įkūrė čia popieriaus fabriką „Grzegorzewo“. Šiuo metu Grigiškes sudaro aštuoni popieriaus fabriko apylinkėse buvę kaimai: Kauno Vokė, Kunigiškės, Salos (seniau vadinta Solonicomis), Totorinė (senuose žemėlapiuose įvardinama kaip Tatarka), Afindevičiai, Kadriškės (grigiškiečių dar vadinama Solovji), Misionarka ir Neravai (vietinių vadinami Narovai).
Atskirai reikėtų apibūdinti ir grigiškiečius – tai Vilnijos krašto daugiataučiai vietiniai gyventojai. Čia sutiksime lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, lenkų, rusų, totorių ir kitų tautų atstovų. Žydų netektis, masinė lenkų ir totorių migracija pokariu irgi pakeitė Grigiškių veidą. Nemaža dalis gyventojų atvyko čia gyventi sovietmečiu iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Pokariu iš atokesnių Lietuvos kaimelių, kurdami šeimas ar ieškodami darbo, atvyko dar viena naujakurių banga. Čia buvo atkelta ir lietuvių tremtinių, kuriems nebuvo leista grįžti į gimtąsias vietas ar apsigyventi sostinėje Vilniuje.
Neries ir Vokės upių šlaitai nuo neatmenamų laikų glaudė pirmuosius Grigiškių apylinkių gyventojus. Neris anuomet buvo tikra maitintoja ir globėja – ja keliavo, prekiavo, ji teikė maisto ir vandens, buvo natūrali apsauga nuo priešų. Kultūros paveldo registre yra įregistruoti net trys Grigiškėse esantys piliakalniai: Neravų, Salų ir Grigiškių.
Šiandien Grigiškėse gyvena apie 11 tūkstančių gyventojų, o miestelis vietos gyventojų skirstomas į nuosavų namų rajoną šiapus Vokės upės ir daugiabučių namų rajoną anapus upės.
Nuotraukų galerija
Patiko? Keliauk toliau!
